VI eilinis metų sekmadienis. C ciklas. Homilija.2025.02.16. Kauno arkikatedra bazilika.
Turbūt banalus klusimas, kurį, be abejo, ne vienas esame girdėję, o gal net uždavę savo artimiesiems ar pažįstamiems kas yra laimė, ką reiškia būti laimingu? Turbūt esame išgirdę ir įvairiausių atsakymų. Tikrai, kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir visos jos skirtingos. Vieniems laimė – reiškia tik turėti ferari. Naujausią ir moderniausią, žinoma. Kitiems – susirasti riekę duonos, kad galėtų pamaitinti vaikus ir dar pačiam nors trupinėlis koks liktų. Dar kitiems – įsivaizduoti, kad nuo jų sprendimų priklauso viso pasaulio, visos žmonijos ateitis. Kažkam laimė – telefono ragelyje išgirsti gyvą žodį, girdėti, kaip pirmuosius garsus taria anūkai. Ko gero iš tiesų kiek žmonių – tiek laimės formulių. Ir visos jos teisingos. Viešpats taip pat šiandien kviečia laimės iššūkiui. Taip, iššūkiui. Ne formulei, kurią lengva ranka galime nurašyti į šiukšlių dėžę su prierašu, jog ir apie tai mes žinome viską. Laimės iššūkis – tai ne žinoti, bet patirti. Leisti į patirtį. Dievo laimės patirtį. Ir tai tikrai kitokia laimė, nei galime įsivaizduoti. Todėl, kad Jėzaus laimė yra kryžius, link kurio Jis kviečia eiti kiekvieną. Be abejo, mums net ne visai priimtinai skamba toji būtent tokia laimės formulė. Ar galima gyventi vargingai ir būti laimingam, ar galima jausti alkį ir būti laimingam, nes ateityj kažkas galbūt pasotins ne vien tik įsivaizduojamo Rojaus, kurio sukurti žemėje žmogui vis nepavyksta, pažadais, ar galima būti laimingam ir verkti, žinant, kad ateityje kiekviena ašara bus aukso vertės visom prasmėm? Labai greitai atsakytume, kad ne. Tačiau Viešpatyje šie atsakymai kitokie. Jam nereikia iliuzijų. Jam reikia dabartinės perspektyvos, Jam reikia gyvenimo krypties. Jėzaus laimės pasiūlymas yra labai paprastas: tikrai laimingi tie, kurie yra žmonės. Ir abejojantys, ir verkiantys, net nekenčiami, nes jie nestovi vietoje. Jie ieško, jie trokšta, jie viliasi, jie abejoja. Ir iš kitos pusės, nelaimingi tie, kurie stovi vietoje, kurioje stebuklingai visiems visko pakanka, ir kurie jau čia, žemėje, bando gyventi tarsi danguje. Tai apgaulinga iliuzija. Šiuos žodžius sakydamas savo mokiniams, Jėzus primena ir visą žmonijos istoriją: išgyventą nuopuolį ir laukiamą atpirkimą. Nuopuolio tikrovė mus įvedė į kreivų veidrodžių karalystę, iš kurios išvaduoti ateina Jėzus su savo laimės receptu. Todėl laimė pagal žmogų labai greitai gali apvirsti aukštyn kojom. Ir tai teisinga. Nes ji tik tuomet atlieka savo funkcijas, kai tampa laime pagal Dievą. Tad nestovėkim vietoje. Tačiau nebijokime abejoti, viltis, trokšti ir pasitikėti. Tuomet tikrai būsime laimingi. Melsdamiesi šiandien ir už savo Tėvynę, linkėkime jai ne apgaulingos laimės ant padėklo, bet tos, kurią siūlo Jėzus, kuri atrandama net ir per nusivylimus einant pirmyn, stengiantis ne pasiimti, bet atrasti ir duoti. Dėkokime šiandien už Lietuvą tokią, kokią turime. Vienintelę. Amen.
