Vienus žodis „vestuvės“ suintriguoja, kitiems jis labai greitai ima asocijuotis su begale rūpesčių. Be abiejų dėmenų, ko gero, neįmanoma apsieiti. Juk kalba eina apie viso gyvenimo šventę. Dieną, link kurios kantriai ir išradingai keliauta, ruoštasi. Dieną, kuriai deramai priklauso vieta svarbiausių gyvenimo dienų trejetuke. Tai nėra vieno žmogaus šventė.
Jėzaus laikais tuose kraštuose vestuvės trukdavo gana ilgą laiką, jose dalyvaudavo tikrai daug žmonių. Evangelistas Jonas aprašo vieną tokių švenčių. Tiesa, pats aprašymas gal kiek keistokas mūsų akims. Čia nėra paminėta kas puošė šventę, kiek dalyvavo svečių. Nėra nė jaunųjų vardų. Tik tam tikros užuominos, kad šventėje yra ir jaunikis, kad su šia švente viskas gerai. Tačiau apie tai truputėlį vėliau. Paminima tik tiek, kad čia dalyvauja Marija ir Jėzus su mokiniais.
Visas dėmesys sutelkiamas ne į šventės šurmulį, bet į problemą, kurios joks vestuvių planuotojas negalėjo nė numanyti. Baigiasi vynas. Baigiasi džiaugsmas. Reiškia, ir šventė turi baigtis. Netikėtai. Greičiausiai taip ir būtų įvykę, jei ne apdairus Marijos žvilgsnis, ir, rodos, pačiu laiku ištartas problemą konstatuojantis sakinys. Sakinys, kurį Marija, ko gero, ištaria nebadydama pirštais, ar, kaip mūsų laikais įprasta, tarsi apkalbėdama. Ji šį sakinį tiesiog pasako Jėzui. Tik tiek. Jėzaus reakcija gali mus sugluminti. Tačiau visgi, man rodos, ji čia ne svarbiausia. Svarbiausi du dalykai. Žmonės, kurie ką tik pastebėjo, jog vyno trūks ir ėmė blaškytis. Ir ta pati Marija, prašanti visą dėmesį sutelkti ne į beprasidedančią problemą, bet į Jėzų, ir daryti tai, ką Jis lieps nepaisant nieko. O liepia Jis tik pripilti indus – labai talpius, skirtus apsiplovimams – vandens ir nešti stalo prievaizdui.
Tačiau ar to užtenka išspręsti didžiajai problemai? Kai Jėzus yra čia pat, tuomet taip.
Brangieji, šios vestuvės – tai visas žmogaus gyvenimas. Mūsų gyvenimas. Ši didžioji šventė visuomet turi būti džiaugsminga. Labai svarbu šalia daugybės svečių į ją pasikviesti ir Jėzų bei Mariją. Kiekvienam gali atsitikti netikėta problema – galime pristigti prasmės ir džiaugsmo vyno. Kaip pasielgsime? Nelaimingi tie šventės dalyviai, kurie gyvenimo prasmės ir džiaugsmo skuba ieškoti pelno, pigios ir greitos meilės, aistros, pasitenkinimo ieškojime, pamiršdami, jog tarp svečių kadaise pakviesta buvo Marija. O kur ji – ten ir Jėzus. Ji ir šiandien yra pasiruošusi pasiūlyti mums geriausią sprengimo būdą – žvilgsnį į Sūnų ir pasitikėjimą Juo: „Darykite ką tik Jis jums lieps“. O Jėzaus paliepimas taip pat be galo paprastas – tai, kas ištuštėjo, pripylus vandens, atnešti Jam. Taip be galo paprasti dalykai gali tapti gyvenimo prasme. Tuo geruoju vynu, neleidžiančiu gyvenimo šventei patirti fiasko.
Galų gale kur gi jaunikis? Jis tiesiog dalijasi džiaugsmu su visais, atriekdamas jo po riekelę visiems. Tad tikrai, brangieji, pamiršti, kad Jėzus su mokiniais, taip pat Marija yra mūsų gyvenimo šventės svečių sąraše neverta. Jie turi sėdėti vietoje, iš kur matomas mūsų gyvenimo vyno, gyvenimo džiaugsmo, kiekis. Ir jei kartais jis pavojingai sumažėtų, pažvelkim į Mariją ir darykime, ką Jėzus mums lieps. Taip tikrai nepritrūksime džiaugsmo ir prasmės.
