Brangieji, 2024 -ieji metai skaičiuoja paskutines akimirkas. Netrukus pasitiksime Naujuosius, Jubiliejaus metus. Šios akimirkos, kurias išgyvename dabar, be galo slėpiningos. Jos neapsieina be jaudulio. Tarsi prieš akis prabėga visa praeitis, džiaugsmai ir išmėginimai. Ir kartu vėl į gelmę leidžiame ir rankas, ir gyvenimus, trokšdami tyrumo ir taikos. Tokių akimirkų negalime išgyventi neatsiklaupę. Kaip Išminčiai, kaip Marija ir Juozapas. Be žodžių. Tiesiog būdami prie Pradžios. Ir kartu į tą Pradžią įvesdami visą žmoniją. Norisi kviesti, kad tokias akimirkas išgyventume su dėkingumu. Taip sakant, grąžinkime dėkingumą ne tik į rinką, bet ir į kraujotaką. Mūsų. Juk bėdos prasideda tuomet, kai pamirštame išgyventi to, ką išgyveno Išminčiai, Marija ir Juozapas. Tiesiog būdami. Tiesiog dėkodami. Kai dėkingumas nyksta, sako popiežius Pranciškus savo žinioje, skirtoje Pasaulinei taikos dienai, sausio 1 – ąjai, žmogus nepripažįsta Dievo dovanų. Vis dėl to Dievas nenustoja jų dovanojęs, nepalieka žmonių, jis patvirtina gyvybės dovaną atleidimu, siūlomu visiems per Jėzų Kristų. Jis žino, jog mūsų klaidos, lyginant jas su Jo meile, išnyksta kaip dūmas. Šią tiesą atraskime šiandien, būdami prie Pradžios lopšio. Dar viena tiesa, kurią šiandien turime tiesiog pasiimti nuo Gimimo ėdžių šieno, tai yra suvokimas, jog kiekvienas žmogus yra orus pačiu savo buvimu, todėl jis gali mylėti gyvenimą ir su viltimi žvelgti į ateitį, kaip sako popiežius Pranciškus, trokšdamas laimės sau ir savo vaikams. Nebūsime išgyvenę to slėpiningo kaitos momento, net ko gero, nebūsime pravėrę jokių durų į ten, kur yra pradžia, jei nepasikeis mūsų širdis. Būdami čia turime suvokti, jog visi mūsų apskaičiavimai, kas man naudinga, o ką galima numesti, lyg kokius trupinėlius artimui, nereikalingi, nes širdį daro karikatūra. Būtent čia būdami, šias akimirkas išgyvendami, iš tokio proceso gniaužtų turime išsivaduoti. Tad ieškokime, čia pat, Gimimo šiene, širdies, kuri, pasak popiežiaus Pranciškaus, išsivaduoja nuo egoizmo ir yra pasirengusi greitai ištiesti pagalbos ranką kitims; širdies, kuri nedvejodama pripažįsta esanti Dievo skolininkė ir dėl to pasirengusi atleisti skolą, slegiančią artimą; širdies, gebančios įveikti nusivylimą ateitimi, pasitelkti viltį ir praturtinti pasaulį. Šiandien, kad galėtume grįžti nuo Pradžios lopšio, Žodžio gelmės ir gimtinės į savo kasdienybę, reikia paprastų dalykų. Tad kai prašysime, kad Dievas kalbėtų mums, išgirskime ir lakštingalos balsą, ir griaustinį. Kai trokšime Dievą regėti, pamatytume žvaigždę, tą pačią, kuri Išminčius nuvedė iki Betliejaus. Kai prašysime stebuklo, pamatytume ir pajustume, jog mūsų artimas yra čia pat. Kai prašysime pajusti, kad Dievas per visus išmėginimus yra su mumis, pamatytume plaštakę, nutūpusią ant mūsų peties. Tegul tai bus ir siekinys, ir linkėjimas kiekvienam mūsų, išgyvenančiam dėkingumo ir naujų pasiryžimų kupinas akimirkas. Marija, dievo Gimdytoja ir Taikos Karalienė, tepadeda savo užtarimu mums pereiti nuo skambių, tarsi naujametiniai fejerverkai, greit užsižiebiančių, bet dar greičiau užgęstančių deklaracijų, iki tylios, tačiau konkrečios meilės ir beginklės širdies, išsivadavusios nuo pykčio ir pagiežos, širdies. Širdies, prigludusios prie Žodžio. Panašios, o gal net žmogiškai ir tokios pat širdies, kaip Motinos, kuri didžius dalykus svarsto ir Juozapo, kuris didžius dalykus tiesiog išbūna, širdis.
REIKALINGIAUSIA ŠIRDIES KAITA
