Evangelistas Lukas sako, kad Marija skubiai susiruošusi iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Atrodo, ką tik išgirdusi angelo perduotą žinią, ji ryžtasi keliauti. Kitaip, ko gero, ir neįmanoma pasielgti: vis dėl to tai tikrai pribloškianti žinia, kuria nepasidalinti neįmanoma. Panašiai galbūt elgiamės ir mes, išgirdę ką nors netikėto. Tik šiandien kelionės tolius mums kompensuoja įvairiausi technologiniai sprendimai. Visgi Marijos kelionė turi ir kitą, daug platesnę ir simbolinę prasmę. Išgirdusi, kad ir Elzbieta, jos giminaitė, būdama jau senyvo amžiaus, laukiasi, Ji keliauja, trokšdama ne tik patogiai su ja pasikalbėti, numatyti savo veiksmų planą, bet ir pagelbėti. Taigi, džiaugsmas, nuo kurio pradeda angelas, tobulas būna tik tuomet, kai juo dalijamasi. Nors ir skubiai ruošdamasi, Marija neša džiaugsmą. Į savo kelionę ji, ko gero, nieko daugiau ir neįsideda. O juk nieko kito ir nereikia. Juk pats Viešpats eina kartu. Šiuo atveju Marija, keliaudama link senyvo amžiaus savo giminaičių durų, yra ir vilties nešėja. Būtent viltis, kaip niekada negęstantis žiburys, apšviečia kelią ir duoda jėgų. Marija į kelionę ir pasiima tik šiuos du dalykus. Iš tiesų, juk tikinčiojo kelionei nieko daugiau ir nereikia: tik džiaugsmo ir vilties. Visada tokių kelionių džiaugsmas yra šventas susitikimo džiaugsmas. Šiandien mes jau galime kontempliuoti tas svarbiąsias akimirkas: Judėjos kalnyno apylinkėse susitinka Marija ir Elzbieta. Ta jų susitikimo akimirka kupina nenusakomo žodžiais nuoširdumo. Tai lūkesčio ir jo išsipildymo akimirka. Jonas Krikštytojas, dar būdamas motinos įsčiose, taip pat pradžiunga Viešpaties artumo džiaugsmu. Džiugesys – visos kelionės link didžiojo susitikimo kulminacija. Šiandieną klauskime patys savęs, ar mano tikėjimą, tradicijas vainikuoja džiaugsmas. Ar esu pasirengęs susitikimui? Į jį juk reikia eiti. Taip, kaip Marijai, galbūt net keletą dienų praleisti kelionėje. Ir taip, kaip Elzbietai, tiesiog iki susitikimo vietos ar paprasčiausiai iki savo namų durų. O Dievas keliauja neskaičiuodamas nei žingsnių, nei laiko, kad atsistotų prie mūsų namų durų. Šiuo atveju Marija tebus mums visiems pavyzdžiu, kaip labai paprastai pasitarnauti Dievo artumui, tiesiog keliaujant kartu su Juo, nepamirštant į savo kelionmaišį įsidėti tik džiaugsmą ir viltį. Du dalykus, lyg dovanas vilčių išsipildymo laukiančiai žmonijai. Dievas jau dabar žino, kaip atrodo ir kur yra mūsų durys. Jis jau stovi už jų. Nebijokime jų atverti, kaip atvėrė Elzbieta ir Zacharijas. Nebijokime už jų pamatyti Laimingą įtikėjusiąją, kurios džiaugsmui nėra pabaigos ir kuri juo dalytis trokšta su visais. Mums tereikia šią brangią dovaną tik priimti.
MARIJOS DŽIAUGSMAS
