Turbūt sunkiausia yra šių laikų visuomenei kalbėti apie prigimtinius dalykus. Viena vertus, visa tai yra žinoma, kažkur girdėta.Tačiau esame pernelyg apsipratę su įvairiausiomis išlygomis, noru eiti prieš srovę bet kokia kaina. Patogiau, atrodo, tiesiog pasirinkti sau mielus, patinkančius dalykus ir vien jų tesilaikyti, lyg tai visa visata nuo to priklausytų. Netgi nepaisant to, jog visos tokios tendencijos pačią žmoniją pasmerkia šlubčioti.
Jėzus šį procesą vadina širdies kietumu. Kietumu, kuris susiformuoja vis labiau nuodėmei užvaldant žmogų. To, pasak Jėzaus, nebuvo nuo žmonijos sukūrimo pradžios. Kad ir kaip keistai skambėtų, širdies kietumas prasideda nuo žvilgsnio ne į kitą, tačiau tik į save. Šį procesą, kaip pavyzdį, fariziejai ir pateikia Jėzui, norėdami Jį paegzaminuoti. Formaliai jie gal ir teisūs: Įstatymas iš tiesų apie tai kalba. Tačiau Įstatymo raidė negali atstoti meilės, kurią žmogus yra kviečiamas atspindėti. Meilės tikrai neatstos kasdienė nuotaikų kaita, vėstančios arbatos puodelis ar kasdienis nuovargis. Žmogus sukurtas meilei be išlygų ir be išskaičiavimų. Ji turi užimti deramą vietą. Netgi ten, kur yra itin malonu ir patogu, turi įsiterpti meilė. Tačiau kaip ją ten sugrąžinti, jei jos dėl vienokių ar kitokių priežasčių ten jau nebeliko? Kaip reabilituoti ją ir kartu išspręsti didžiąją dalį problemų? Arba, jei kiek romantiškiau užduotume klausimą, tai kaip suminkštinti širdį?
To klausia Jėzų ir apaštalai, patys buvę fariziejų subtiliai sumąstyto egzamino liudytojais. Atsakydamas jiems, Jėzus pabrėžia tiesą, kad žmogus nieko negali pasiekti vienas be kito, ir jei žvilgsnis jau nemoka prasikverbti pro savus interesus, egoizmą – nėra gerai. Tai yra pakankama priežastis pradėti širdies atstatymo, širdies suminkštinimo darbą, kuris toli gražu ne visada yra malonus. Kartais prireikia naujos širdies. Arba grįžti prie tiesos, kad kažkur turi būti širdis tiek žmogaus, tiek ir visos visuomenės.
Jėzus, pateikdamas naujos širdies receptą, kviečia atkreipti dėmesį į keletą, neretai pamirštų dalykų. Pirmasis jų – tai imlumas. Tikrai mylintis mokės į viską žvelgti taip imliai, kaip vaikas, kuris mokosi iš savo tėvų. Mes turime dangiškąjį tėvą danguje. Tad Jo turime nepamiršti taip ir tiek, kiek savo tėvų, nepaisant visokiausių situacijų, nepamiršta vaikai. Dar vienas dalykas – tai džiaugsmas. Kaip džiaugias vaikai, o kaip suaugę?- galima klausiti, šiek tiek perfrazuojant vieno poeto žodžius. Ir netrukus atsakyti – visai paprastai ir nuoširdžiai, nes jie ir nežinodami tiki, jog baigiasi viskas gerai…
Šie du dalykai padaro Dievo rankoms vietą ant mūsų galvų. O juk ir didžiosios egzistencinės problemos, ko gero, ir prasideda tuomet, kai Dievas neranda vietos ir galimybių, kaip ir kur galėtų uždėti savo laiminančias rankas ant mūsų galvos.
Tad iš tiesų stenkimės neeliminuoti Dievo iš savo gyvenimo, kad ir kaip siūlytų tą padaryti srovės ar programos, mėgstančios , kad būtent jas vadintume pažangiosiomis bei elitinėmis. Ne veltui, kaip mums primena šventasis apaštalas ir evangelistas Jonas, Dievas yra meilė. O kai tokiai Meilei yra vietos gyvenime – visos problemos išsisprendžia, ir tas, labai dažnai fariziejiškas ir net kasdieniu tapęs Dievo egzaminas netenka prasmės.
