Ar galima iš musės padaryti dramblį? Keistas klausimas, į kurį ne taip paprasta rasti atsakymą. Visgi prie būtent tokio klausimo neretai sufrįžtame, ypatingai susidūrę su, atrodytų, nerealiais reikalavimais, nurodymais, taisyklėmis.Jį nurodome kaip argumentą, norėdami pabrėžti, kad vienas ar kitas dalykas yra nereikalingas, neįdomus, netgi nerealus.Ne vien tokio klausimo, bet paties proceso apraiškų galime pamatyti įvairiausiose nuorodose. Ko gero, sunku suskaičiuoti, o ant vienos rankos pirštų to padaryti net neįmanoma, įvairiausius reikalavimus, ko reikia, kad būtume modernūs dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės. Gal net greičiau įvardintume tai, ko, mūsų nuomone, nereikia dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui. Taisyklės. Ar jos mums, ar mes joms reikalingi, arba ar galime būti idealesni, negu esame? Klausimas, panašus į žodžių žaismą. Man rodos, kad dvidešimt antrojo eilinio metų sekmadienio evangelija pateikia atsakymus. Žvelgiant iš fariziejų pusės, tikrai mokiniai padaro nusikaltimą gal pamiršdami, o gal tiesiog dėl skubos nenusiplovę rankų. Kalbama apie ritualinį apsiplovimą. Tais ritualiniais apsiplovimais lyg ir siekta išlaikyti teisingą santykį su Dievu. Žydai tikėjo, kad, palietęs tam tikrus nešvariais laikomus asmenis ar daiktus arba dirbdamas nešvariais laikomus darbus, žmogus susitepa ir, norėdamas būti švarus, privalo nusiplauti rankas. Apsivalyti reikėjo ir tada, kai būdavo lankomasi turgavietėje ar pabuvus didelėje minioje, kur buvo lengva prisiliesti prie kažko netyro. Tokių apsivalymo taisyklių būdavo laikomasi ir kitose religijose. Šis, iš pažiūros elementarus higienos reikalavimas, turėjo didelę reikšmę. Visų pirma šiuo atveju būdavo palaikoma mintis, jog žmogus savo santykyje su Dievu privalo pakilti virš šios žemės purvo ir nusivalyti viską, kas galėtų įžeisti Dievą ar užtraukti Jo pyktį. Atrodo, tai nėra taip jau blogai.Tačiau ilgainiui imtas kreipti dėmesys tik į išorę, daugelį veiksmų atliekant netgi perdėm formaliai, lyg švarumą sąlygotų tik pats veiksmas kaip toks.Evangelistas Morkus net įvardina, kad, atrodytų, prasmingas dvasinės higienos reikalavimas tampa tik taurių, puodelių ir kitokių rakandų mazgojimu, savyje netalpinančiu jokios prasmės. Arba, taip sakant, tuo pačiu, gal kiek sizifišku bandymu iš muses padaryti dramblį. Pripažinkime, kad vis dėl to tai sunkiai įmanoma, kaip ir aibės net ir iki mūsų dienų atėjusių tradicijų ir reikalavimų. Visa tai neduos jokios naudos, jei bandydami įgyvendinti visus tuos reikalavimus, nekelsime klausimo, o ką visa tai reiškia? Į tai, atsakydamas fariziejams, Jėzus kviečia ir mus sutelkti visą dėmesį ne į išorę ar vien tik išorinius veiksmus: mes galime labai gražiai išoriškai atrodyti – šiandien tam yra vios galimybės, – tačiau mūsų gyvenimo kryptį sąlygoja juk vidiniai nusiteikimai – ne tai, apie ką kalbame, bet tai, apie ką, kalbėdami,mąstome. Taigi, ko gero reikia konstatuoti, kad deja, greičiausiai, nei musė taps drambliu, nei dramblys pradės skraidyti taip įkyriai ir kartu elegantiškai, kaip muse. Tegul tai lieka tik gražia patarle, kadangi šis procesas neįgyvendinamas, nes mus, kaip asmenybes, negali sąlygoti vien tik išorė. Laikydamiesi kokių nors taisyklių, klauskime, ką visa tai reiškia. Mums juk reikia ne kuo didesnio reikalavimų kiekio, tačiau užtenka tai, kas paties Dievo yra įrašyta ne vien tik ant dviejų akmeninių Įstatymo plokščių, bet ir ant mūsų širdžių plokščių. Tiesiog “taip, jei taip ir ne – jei ne”. Taip išvengsime mechaniškumo kasdienybėje, taip pat ir kasdienėje religinėje, maldos patirtyje. Nes gražią formą ir išorinį lengvumą turi tik labai greitai laike ir erdvėje pranykstantis muilo burbulas.
AR IŠORĖ, AR VIDUS, ARBA KOKIOS GALIMYBĖS MUSEI TAPTI DRAMBLIU?
