Prieš pat Velykų šventes mokiniai parengia Velykų vakarienę. Tai gyvybės vakarienė, tam tikras lūžio taškas. Ir ne vien tik tai. Artimiausiųjų susirinkimas buvo skirtas ir Dievo gerumui paminėti. Juk Dievo ranka izraelitus išvedė iš Egipto nelaisvės. Dievas parodė savo tautai be galo daug malonių. Jis nuolat savo tauta rūpinosi. Visgi ta mokinių parengta vakarienė gal ir atrodė, kaip ir kitos tokios pat vakarienės: viskas, kaip reikalauja Įstatymas, taip, kaip turi būti, ir nieko daugiau. Tačiau Jėzus visam šiam susirinkimui netikėtai suteikia kitokią prasmę. Jau tuomet, kada, greičiausiai buvo perskaitytas Išėjimo vakarienės atpasakojimas, Viešpats, dalindamas duoną kalba apie savo paties Kūną, o dalindamasis taure vyno, – duoda savo Kraujo. Dar daugiau. Netrukus po to Jis su savo mokiniais išeina į Alyvų kalną. Ar šioji Vakarienė, taip paprastai prasidėjusi, baigiasi nelauktai ir netikėtai? Ne, tik pats Jėzaus gestas pasilikti su savaisiais kaip Duona ir kaip Kraujas, įgauna pavidalą. Kad ir kaip būtų keista, šiandien švenčiame ne tik Viešpaties žodžius. Tačiau ir žingsnius. Anąkart po Vakarienės Jis ėjo link konkrečios savo kančios valandos. Tie keli žingsniai šiandien mums prinarna, kad dievas visada yra einantis. Ir iki kančios už mus, ir iki pat mūsų. Nors šį slėpinį ir apgieda gražiausi mūsų pamaldumo tradicijų himnai, tačiau mes žmogišku protu jo iki galo negalime suvokti. Ir greičiausiai dėl to, kad šis slėpinys toks be galo paprastas. Viešpats eina iki mūsų. Šiandieną mes Jį garbinsime procesijoje. Jis eis per mūsų laukus, gatves, kaimus. Kartais ima atrodyti, jog ta Devintinių procesija skirta tik tam, kad Viešpats karta per metus nuo aukšto sosto pasižiūrėtų į mus. Ir to lyg pakaktų. Tačiau atminkime, kad jis visuomet yra einantis. Einantis iki savo valandos, tai yra, gyvo santykio su mumis. Devintinės slepia ir pagarbą, ir sumišimą: Dievas eina. Tačiau ką Jis randa? Tuščius namus ir dar tuštesnes širdis, žmones, kurie patys net nesuvokia, kaip jie ilgisi tiesos ir teisingumo, žmones, pasiklydusius tarp to, kas tikra ir dirbina, žmones, kuriam Dievas šiandien tampa reikalingu geriausiu atveju tik kartą per metus, o gal – ir per gyvenimą. Naujajame Testamente sakoma, kad eidamas per miestus ir kaimus, Jėzus gailėjosi žmonių. Gal ir šiandien Jis, nuolat išgyvendamas Savąją valandą ir eidamas link mūsų lygiai taip pat, kaip anuokart išėjo į Alyvų kalną, verkia ašaromis, sumišusiomis su kruvinu Dievo prakaitu dėl mūsų? Ir verkia todėl, kad pamiršę, jog esame vynmedžio šakelėmis, per metus apždžiūvome dėl nuodėmės, apsileidimo, jog Dangaus duona neatitiko mūsų skonių reikalavimų ir turėjo kristi, kaip nereikšmingas trupinys, kurio žmogaus akis nemato, kad galbūt neišgirdome mums skirtų Palaiminimų? Šiandien minime ir Tėvo dieną. Kokia graži ir simboliška šių švenčių sąveika. Ne kartą Šventajame Rašte yra priminta, kad Tėvas rūpinasi savaisiais, duodamas duonos. Šiandien melskime, kad mūsų Tėvai būtų prigludę prie Viešpaties krūtinės ir šia meilės Duona su mumis dalytųsi, mokytų ir mus šio meno.
KELIONĖ LINK MŪSŲ.
